„Nesuprantu abstrakcijos“ – bene dažniausia frazė, kurią išgirsta abstrakčiosios tapybos kūrėjai. Tačiau abstrakčiojo meno nereikia suprasti – jį reikia pajusti. Šiame straipsnyje – apie tai, kaip žiūrėti į abstraktų paveikslą ir kodėl jis veikia mus kitaip nei figūrinė tapyba.
Abstrakcija – tai laisvė nuo siužeto
Figūrinė tapyba pasakoja istoriją, o abstrakčioji – kuria būseną. Joje nėra teisingo atsakymo, kurį reikėtų atspėti. Žvilgsnis laisvai klaidžioja per spalvas, tekstūras ir ritmą, o mintys tuo metu nurimsta. Tyrimai rodo, kad kelios minutės, praleistos žiūrint į meno kūrinį, mažina streso lygį panašiai kaip trumpa meditacija.
Šiuolaikinis menas ir abstrakčioji tapyba – tai individualumas, kuriam įtakos neturi aplinkos trikdžiai. Grynas kūrybiškumas, skrydis viduje ir dabarties jausmas.
— Eigirdas Scinskas
Spalva kaip konstrukcinė jėga
Brandžioje abstrakcijoje spalva nėra tik emocinis impulsas – ji kuria sluoksnius, atveria gylį, balansuoja tarp intensyvumo ir ramybės. Eigirdo Scinsko darbuose ekspresyvus potėpis įgauna discipliną: energija yra valdoma, struktūruota ir kryptinga. Būtent ši įtampa tarp laisvės ir kontrolės daro kūrinį gyvą.
Kaip žiūrėti į abstraktų paveikslą
Nekelkite sau klausimo „kas čia pavaizduota?“. Vietoj to paklauskite: ką jaučiu? Kur pirmiausia krypsta žvilgsnis? Kokia kūrinio nuotaika – ramybė ar judesys? Leiskite paveikslui veikti taip, kaip veikia muzika – be žodžių ir be vertimo. Jei po kelių minučių norisi žiūrėti toliau, kūrinys jums tinka.
Pajuskite abstrakciją gyvai
Geriausias būdas pažinti abstrakčiąją tapybą – pamatyti ją iš arti: faktūrą, sluoksnius, žymes po žymių. Apsilankykite menininko parodose arba naršykite abstrakčių paveikslų galeriją.
